Ar verta kalbėti apie „orą ir bites“ telefonu?

„Atsiranda tokių kvankų, kurios troleibuse ar autobuse mobiliu pusvalandį kažkam pasakoja visą savo gyvenimo su vyru istoriją… Koks jis niekšas, kokia anyta durna ir kokie blogi giminaičiai. Gal niekada negirdėjote tokių pokalbių? Girdėjote. Kodėl aš PRIVALAU (taip, nes stoviu šalia ir neturiu kur pasitraukti) klausytis svetimų plepalų?“- štai taip piktinasi vienas pilietis socialiniame tinklapyje kilus diskusijai apie tuščius telefoninius pokalbius viešajame transporte. Su tokiais plepalais, nuo kurių ir ausis skauda ir brangus laikas, kaip smėlis byra tarp pirštų, turbūt, ne kartą susidūrėte ir jūs.

Kasdien didžiąją laiko dalį skiriame bendravimui su aplinkiniais žmonėmis. Pusryčiaudami kalbamės su šeimos nariais, sveikinamės ir persimetame keliais žodžiais su kaimynais, telefonu išklausome įvairiausių vadybininkų pasiūlymų, kalbamės su artimaisiais, giminėmis, draugais ir kolegomis. Taigi, paskaičiuokite, su kiek žmonių palaikote ryšį asmeniškai arba bendraujate telefonu. Ar spėjate atsirinkti, kurie iš šių žmonių yra neatsiejama jūsų gyvenimo dalis, o kurie atsitiktiniai, mintantys jūsų laiku ir energija?
Ryšiai su žmonėmis visuomet mus vienaip ar kitaip veikia. Kai kurie žmonės pradžiugina maloniu žodžiu, pakelia nuotaiką ir įkvepia, o kiti mums sukelia neigiamų jausmų ir suerzina. Tyrimai liudija, kad žmogus sugeba palaikyti ryšius su maždaug 150 asmenų. Imkite ir suskaičiuokite žmones, su kuriais esate susiję darbo, šeimos ir draugystės ryšiais. Patys nustebsite, kad minėtą skaičių pasieksite labai greitai.

Išplitus mobiliojo ryšio telefonams, tapome visur ir visada pasiekiami. Telefonus visur nešiojamės su savimi ir net pietaudami pasidedame šalia lėkštės ant stalo. Nors etiketo ir protokolo ekspertai ne kartą yra pabrėžę, kad šis daiktas, bendraujant su žmonėmis, niekuomet neturėtų gulėti ant stalo – ne tik iškilmingų pietų, bet ir paprasčiausio pokalbio metu. Psichologai aiškina, kad šie nedidukai aparatai tapo baimės kažką pražiopsoti simboliu, praleisti kažkokį skambutį, pasiūlymą ar progą. Arba dar blogiau – mums skirto laiko mėgautis gyvenimu vagimis.

Kaip atpažinti telefoninius laiko vagis?

Daugelį žmonių trikdo bjaurus tarnautojų ar kokių nors paslaugų teikėjų įprotis kalbėti telefonu, kai yra klientų ar lankytojų. Pasitaiko, kad biuro darbuotojas kalba sau ramiausiai telefonu, atsilošęs kėdėje, o kolega, norėdamas pasitarti kokiu nors darbiniu klausimu ar kažko paklausti, trypčioja šalia ir nesulaukia, kada bendradarbis teiksis baigti pokalbį. Arba būna ir taip, kad bendraujant su žmogumi viduryje pokalbio, suskambus telefonui, pašnekovas griebia ragelį ir leidžiasi į begalinius plepalus. O kolega trukdosi šalia ir dar yra priverstas klausytis tuščių kalbų. Toks elgesys rodo, kad žmogus yra visiškai nemandagus.

Būna, kad kiti šiaip nori pademonstruoti, kokie jie svarbūs. Pavyzdžiui, susirenka draugai restorane pabendrauti, o kažkuris vos suskambus telefonui, tuoj atsiliepia ir garsiai vysto pokalbį. Šalia sėdintys žmonės jaučiasi ignoruojami ir negerbiami. Lygiai taip pat nemandagu ilgai kalbėti telefonu namie, kai yra svečių. Klasikinė etiketo taisyklė skelbia, kad svarbesnis yra tas žmogus, kuris sėdi prieš jus, o ne tas, kuris priėjo, paskambino ar parašė žinutę. Deja, šiai taisyklei dažniausiai nusižengiame, spontaniškai čiupdami viduryje pokalbio nuskambėjusį telefoną. Geriausia tokiu atveju pakelti ragelį ir nelaukiant pasisveikinimo trumpai pranešti, kad šiuo metu esate užsiėmęs ir paskambinsite vėliau. Skambutis prilygsta nelauktam vizitui. Toks svečias neturėtų stebėtis kaip nors sutrukdęs. Pirmenybė tiems, kurie atėjo perspėję.

Kai kurie žmonės skundžiasi per ilgais juos varginančiais ir laiką trukdančiais pokalbiais telefonu, tačiau, kaip teigia žmonių santykius nagrinėjanti vokiečių akademikė Rita Pohle, jie nesusimąsto, kad patys kažkiek yra kalti dėl to, kad užsitęsia pokalbis.

Jeigu branginate savo laiką nereikėtų klausti pašnekovo „Kaip jums sekasi?“. Kai kuriuos žmones tai gali sugundyti išsipasakoti visą savo gyvenimą ir visas juos užklupusių ligų istorijas. Jūs patys plačiai atlapojate duris tuštiems plepalams.Taip pat reikėtų vengti klausimų temomis, kurios jūsų iš tikrųjų nedomina. Kita vertus, klausimas, kuo galėčiau padėti, pasak psichologų, reikalauja aiškaus atsakymo ir galima iš karto išsiaiškinti, ar pašnekovas vertas jūsų dėmesio. Toks klausimas geriausiai tinka ir privatiems pokalbiams pradėti, jei norime, kad jie neužsitęstų. Šitaip iškart sužinosime, ar draugė nori tik šiaip paplepėti ir paverkti “ant peties“, ar pakviesti pietų, o gal ko nors paklausti. Jei jaučiate, kad pokalbis gali užtrukti, o neturite jam nei laiko, nei noro, žmonių tarpusavio bendravimo ekspertė Rita Pohle pataria nustatyti pašnekovui laiko limitą: „Galiu skirti tau dešimt minučių, bet daugiau laiko neturiu“. Lygiai tiek. O tada nepamirškite pažiūrėti į laikrodį. Po dešimties minučių nutraukite pokalbį: „Daugiau laiko tikrai neturiu“. Be jokių „jeigu“ ir “bet“. Ir nereikia teisintis, kodėl neturite laiko ir ką ketinate veikti. Pirma, tai ne pašnekovo reikalas, antra, jūs patys sprendžiate, kam ir kada skiriate savo brangų laiką.

Būna tokių skambintojų, kurie gali ištisomis valandomis prirakinti jus prie telefono, virkaudami tol, kol neteksite jėgų. Tokius telefoninius vampyrus psichologai pataria palikti be peno, aiškiai išreikškiant savo poziciją. Jie siūlo nutraukti pašnekovą, o jei jis nereaguoja, tiesiog padėti ragelį. Esą naudos bus daugiau nei iš visokių mandagių atsiprašinėjimų.

Tikriausiai pažįstate tokių žmonių, kurie paskambina tik tada, kai jiems ko nors iš jūsų prireikia, kurie jumis piktnaudžiauja, tarsi, kokiu „sielos šiukšlynu“. Jiems nesvarbu, koks paros laikas, jie nežiūri į laikrodį ir nesikremta, kad skambinti gal jau per vėlu. Jie guodžiasi ir skundžiasi savo problemomis, jūsų reikalų ir laiko visiškai nepaisydami. Tokie žmonės dažniausiai nė neklausia, ar galite kalbėti ar nesutrukdė. Paprastai tai būna egoistai, įpratę gauti viską čia ir dabar, nepaisydami kito žmogaus interesų. O, kai kitiems ko nors iš jų prireikia, jie paprastai būna išvykę arba neturi laiko. Taigi, tik jūsų valia apsispręsti, ar norite žaisti tokių žmonių žaidimus.

„Santykiuose su kitais žmonėmis atsispindi tos pačios problemos, kurios iškyla ir santykiuose su savimi. Jei vis susiduriame su negailestingais žmonėmis, kurie stoja mums skersai kelio, tai gali būti ženklas, kad per mažai dėmesio skiriame sau. Jei skundžiamės, kad kiti mūsų neišklauso, tai gali reikšti, kad patys negirdime savo vidinio balso. Perpratus šiuos simptomus, mus nervinančių žmonių aplink gali sumažėti. Bet, kol to nesuvokiame, tenka kovoti su nervus gadinančiais pažįstamais, kolegomis ar giminaičiais. Gimines gauname visam gyvenimui, kolegų irgi nepasirinksi, ir net kaimynas neklausia, ar jiems leidžiama gyventi šalia. Yra grupė žmonių, kuriuos, nors santykiai ir šalti, vis vien privalome pakęsti“, – savo nuomonę dėsto Rita Pohle.

Moterys nurungia vyrus plepumu

Žmogui prireikia dvejų metų, kol išmoksta šnekėti, ir šešiasdešimties metų, kol išmoksta laikyti liežuvį už dantų“, — rašė vokiečių rašytojas Lionas Feuchtwangeris.

Tikriausiai rašytojas turėjo galvoje moteris, nes moterys laikomos plepėmis. Šis faktas net paaiškintas moksliškai. Pasirodo, dailiosios lyties žodyno atsargos gerokai turtingesnės už vyrų, todėl moteris sugeba žodžiais išreikšti daugiau minčių. Mokslinio tyrimo metu nustatyta, kad moters leksikone vidutiniškai yra apie 23 tūkstančius žodžių, o vyro — perpus mažiau.

Ar kada nors matėte vyrą telefonu kalbantį 40 minučių ir daugiau? Jeigu taip, greičiausiai kitame ryšio gale buvo moteris, kuri turbūt pati ir paskambino. O vyras, deja, labiausia tikėtina, jau pusvalandį svarstė, kaip galėtų padėti ragelį. Psichologai sako, kad vyrams nesuprantamas moterų noras valandų valandas plepėti telefonu.

Vokiečių mokslininkai nustatė, kad už sugebėjimą kalbėti atsakinga ta smegenų dalis, kuri vyrams į vakarą nustoja funkcionuoti. Po sunkios darbo dienos stipriosios lyties atstovų kairysis smegenų pusrutulis, kuruojantis kalbą, atsijungia. Todėl grįžę namo jie sugeba atlikti tik refleksinius veiksmus, pavalgyti, pažiūrėti televizorių, išsivalyti dantis, atsigulti. Palaikyti pokalbio su savo antrąja puse vyras paprasčiausiai nepajėgia. Moterims taip nebūna. Jos visą vakarą gali pasakoti prabėgusios dienos įspūdžius. Na, o jei namuose nėra kas jų klauso, ima mobilųjį telefoną ir skambina draugėms. Jei dvi neatsiliepia, trečia tikrai pakels ragelį. O tada vyras ilgam ramiai gali žiūrėti televizorių.

Ką atsakyti žmogui, kuris priekaištauja dėl to, kad negalėjo su jumis susisiekti?

Šiais laikais be jokių susitarimų skambinantysis kitame ryšio gale neretai „reikalauja“, kad abonentas būtų visada pasiekiamas.

Neatsiliepti –  tiesiog nepadoru, nes gali būti priklijuota etiketė – nekomunikabilus, pasyvus, nepatikimas, neatsakingas. Pro namų duris kažkodėl taip agresyviai niekas nesiveržia, susitaria iš anksto, kad nori užeiti į svečius, paklausia, kada galėtų apsilankyti.

Yra veiklių žmogų, kurie neapsikentę skambučių lavinos, dieną kelioms valandoms tiesiog išjungia mobilaus telefono garsą ir vibraciją, nes, pasak jų, kitaip visiškai nebegalėtų dirbti.

Priekaištauti žmogui, kad jis nepakėlė ragelio arba atmetė skambutį, yra nemandagu. Atsiliepti privalu tik tuo atveju, jei dėl skambučio iš anksto buvo susitarta arba visada atsiliepti priklauso pagal pareigas. Kitais atvejais – skambutis lyg neprašytas svečias. Ir, jeigu neatsiliepiame, tai tik mūsų reikalas, kodėl ir ką mes tuo metu veikėme. Jei gerbiame save, anot psichologų, neturėtume teisintis ir atskleisti visų savo asmeninio gyvenimo užkulisių. Pakanka pasakyti, kad tuo metu buvote užsiėmę.

Kartais mažiau yra geriau

Dažnai tenka bendrauti ne su „vampyrais“, o su jums reikalingais, galbūt net mielais žmonėmis. Greičiausiai jie net verti jūsų meilės, tačiau juos taip pat priskiriate prie tų, kurie vagia laiką. Tai gali būti net patys artimiausi žmonės, mama, sesuo. Paprastai jie, kaip savam žmogui, leidžia sau išsakyti viską, kas ant širdies guli arba pasakoja, ką ir kur veikė, su kuo kalbėjo, nevengdami mažiausių detalių. Jeigu paprašysi kalbėti trumpiau, įsižeis, sakydami: “Kam gi dar galėtų širdį išlieti ir atvirai pasikalbėti, jei ne artimiausiam žmogui?“. Tad artimiausio rato žmones tenka kęsti arba kalbėtis įjungus garsiakalbį, tuo metu bandant ir kažką nuveikti.

Mus supantys žmonės, su kuriais bendraujame, vienaip ar kitaip veikia mūsų gyvenimą. Psichologai pataria daugiau bendrauti su tais žmonėmis, kurie mus stiprina, o tų kurie sekina jėgas, vengti ar bent jau kiek apriboti santykius su jais. Taigi, geriau mažiau, bet kokybiškų santykių, nes pasiklydę tarp žmonių, nejučia apleidžiame tuos, kurie mums iš tikrųjų yra svarbūs.

Pasitikrinkite, ar esate priklausomi nuo mobilaus telefono

Kaip tai padaryti? Tiesiog išjunkite mobilųjį telefoną valandai, dviem arba visai dienai, jei nenorite nuolat būti „prižiūrimi„ kitų. Paprasčiausiai paskirkite sau vieną dieną laisvą nuo mobilaus telefono. Nustebsite, kokie priklausomi esate nuo šios ryšio priemonės ir, iš tiesų, prireiks nemažai drąsos būti nepasiekiamiems ir tai ištverti. O juk net viena diena viešumoje be mobilaus telefono skambučių daugeliui būtų puiki galimybė išgirsti savo mintis, išklausyti šalia esančius žmones. Nes paprastai net pasąmonėje visada laukiame skambučių. Įvairiausios telefonų signalų melodijos jau tapo tokia natūralia foninio triukšmo dalimi, kad kai kurių rūšių paukščiai, kaip teigia mokslininkai, išanalizavę įrašus, įprato jas imituoti ir jos jau skamba paukščių giesmėse.

Patarimai mėgstantiems paplepėti telefonu

• Gerai pagalvokite, ar skambinti būtina. Prieš pradėdami pokalbį paklauskite savęs:
– Ar tai, ką noriu pasakyti, yra svarbu?
– Ar tikrai būtina kalbėti apie tai su tuo žmogumi?
– Ar negalima atidėti pokalbio iki tada, kai su tuo žmogumi susitiksite?

• Skambinkite aiškiai suformulavę pokalbio tikslą. Suprantamai reikškite mintis ir nenukrypkite nuo to, apie ką norėjote pakalbėti.
• Gerbkite kitą žmogų ir jo laiką. Kalbėkite konkrečiai ir glaustai.
• Nepamirškite, kad bendravimas — tai dialogas. Leiskite įsiterpti pašnekovui ir išgirskite, ar jam ši tema įdomi, ar jis turi laiko apie tai kalbėtis. Net jei jums reikia labai daug papasakoti, pasistenkite nenukrypti į monologą. Nuo tokių pašnekovų visi stengiasi kuo greičiau pabėgti.
• Svarbu, ne tik žinoti, kada skambinti, bet ir kada atsiliepti. Per susirinkimus, posėdžius, paskaitas ar pamokas telefono garsą išjunkite ir perskambinkite po susirinkimo. Jei turite galimybę, galite įspėti žinute, kad perskambinsite vėliau.
• Nepiktnaudžiaukite asmeniniais skambučiais. Be priežasties trukdyti šeimos narius ar draugus per pamokas, paskaitas ar darbo valandas – nemandagu. Gerai pagalvokite, gal geriau trumpą informaciją pranešti trumpąja žinute.