Kaip save motyvuoti, kad pasiektume tikslą?

Kodėl vieno darbo imamės su aistra ir viskas mums pavyksta, o kito atlikti net rankos nekyla, dirbame vangiai, nejausdami jokio pasitenkinimo? Kaip surasti motyvus, kurie padėtų pasiekti tai, ką užsibrėžėme?

Motyvacija yra tai, dėl ko pradedame judėti į priekį siekdami vieno ar kito tikslo, motyvuodami save surandame kuo daugiau priežasčių tam, kad pradėtume veikti.

Motyvacija ir tikslas tarpusavyje nepaprastai glaudžiai susiję, teigia psichologai.

Tikslas yra mūsų kryptis, nes motyvacija „plaukiant“ link tikslo yra tik burė.Turime žinoti, kur plaukiame, kitaip bangos tik blaškys mūsų laivą gyvenimo jūroje ir nežinia, kokį krantą, kada pasieksime.

„Protas, neturintis jokio konkretaus tikslo, pasimeta: būti visur – reiškia nebūti niekur“ – yra pasakęs M. de Montenis.

Siekiant to, kas mums skirta, ką geriausiai sugebame, kas traukia ir užburia, kas įžiebia aistrą, vien apie tai pagalvojus, motyvuoti save nėra sunku. Kaip dabar dažnai mėgstama sakyti – „mus tai veža“.Tačiau, deja, dažnai save sunku motyvuoti, kodėl turėtume vieną ar kitą darbą daryti. Nebijokime sau prisipažinti, daugelis mūsų nuo pat vaikystės gyvename kitų, o ne savo gyvenimą, siekdami kitų žmonių mums iškeltų tikslų.

Galiausiai štai, kas atsitinka – žmogus, atrodo, žino tikslą, tačiau neranda savyje jėgų žengti net pirmo žingsnio to tikslo link, o ką jau kalbėti apie tai, kad reikės nueiti visą kelią, kad jį pasiektų. Psichologai aiškina, kad tokiu atveju, žmogus nesiima veiksmų, kurie padėtų dėl to tikslo kažką nuveikti, nes jis tenori vieno – priversti save to norėti, todėl trypčioja vietoje, nė nesuprasdamas, kas su juo vyksta.

O pasirodo viskas paprasta – „tai ne jo daržas ir jam nereikia ne jo pupų“.

„Motyvacija – tai svari priežastis daryti tai, kas užsibrėžta. Dirbančiam ir tikslo siekiančiam žmogui svarbiausia ir yra – matyti savo darbo ar veiksmo prasmę ir nuolat prisiminti, vardan ko tikslas siekiamas. Būtent tam motyvacija reikalinga visose žmogaus veiklos srityse, ar tai būtų santykiai, ar darbinė veikla, ar savirealizacija ir panašiai. Visur reikalingas motyvas, nes be jo vykdoma veikla ilgainiui netenka prasmės, tampa nuobodžia rutina. Tuomet žmogui nelieka nieko kito kaip atsisakyti veiklos arba toliau veikti, bet nejusti jokio entuziazmo, galbūt net atvirkščiai, pradėti bodėtis tuo, ką darai, nuvertinti save, nebepasitikėti aplinka ir kitais žmonėmis. Todėl kai nematome prasmės, jokia disciplina, planai, tikslų išsikėlimai mums nepadės.

Labai svarbus dalykas, išsikeliant tikslus, yra sau išsigryninti, ar tai tikrai mano tikslai, o galbūt jie primesti mano aplinkos? Ar tai, ką darau, darau savo noru, o gal to norėjo mano artimieji? Labai dažnai žmonės, daug metų vykdę savo veiklą, tobulinęsi ir siekę aukštumų, vieną dieną, jau žilstelėjus plaukams, suvokia, kad ne tai jie norėjo veikti, kad, pavyzdžiui, tą profesiją jie pasirinko tėvų spaudžiami ir todėl visą gyvenimą buvo nelaimingi. Arba paskubomis tuokėsi todėl, kad jautė aplinkinių spaudimą, kad jau „laikas“ susirasti antrąją pusę ir gimdyti vaikus.

Savirealizacija kiekvieno žmogaus gyvenime yra labai svarbi. Tik realizavę save jaučiamės, kad esame, suvokiame prasmę, jaučiame gyvenimo energiją ir pulsą. Savęs realizacija yra tai, ką mes darome dėl kitų žmonių, nes visos veiklos tarpusavyje persipynę ir jų tikslas – padėti kitam žmogui.

Taigi, jei trokštate, kad jums niekada nepritrūktų motyvacijos veikti, privalome atsakyti sau į klausimą: kokia veikla užsiimti man labiausiai patinka, kokioje veikloje aš tiesiog užsimirštu, ką veikdamas jaučiu energijos ir kūrybiškumo antplūdį? Ko negaliu nedaryti? Ir galiausiai – kokia veikla galėčiau užsiimti negaudamas už tai pinigų? Galite tiesiog dabar sau užduoti klausimą „Ar tą darbą, kurį dirbu šiandien, galėčiau dirbti neimdamas atlyginimo?“. Jei atsakymas „Taip“, puiku, jūs savame kelyje, tačiau jei atsakymas „Ne“, greičiausiai veikla neatneša emocinio pasitenkinimo, todėl užsiimate ja dėl materialios grąžos. O, jei veikiame išskirtinai dėl pinigų, ilgainiui jie praranda motyvatoriaus poziciją, nes net kasmet keliamas atlyginimas žmogui nebeatneša laimės. Kodėl? Atsakymas paprastas – nes jam nepatinka pati veikla, jis nemato joje prasmės. Tokiu atveju net geras kolektyvas nebemotyvuoja. Greičiausiai esate girdėję ką nors sakant „Dirbu tame darbe tik dėl gero kolektyvo“. Tačiau, kad ir kokie geri yra kolegos, jei veikla nebetenkina, žmogus jaučiasi blogai ir ilgainiui pradeda ieškotis kito darbo ar veiklos.

Norint atrasti tą sritį, kurioje pilnai realizuosite save, pirmiausia turite išsiaiškinti savo tikrąsias vertybes ir prioritetus, skirti sau laiko, klausytis tikrųjų savo norų, išmokti juos pažinti. Jei išsigryninti pačiam sunku, galima kreiptis į specialistus.O toliau labai paprasta –reikia tiesiog veikti“,– sako „www.atrasksave.lt„ saviugdos ir santykių konsultantė Raimonda Martinaitienė.

Noras patirti sėkmę turi būti didesnis už baimę

Kartais pasiekti tikslą, save motyvuoti, anot psichologų, trukdo nepasitikėjimas savimi, baimė. O juk dažniausiai bijome tik patys savęs. Kyla per didelis nerimas dėl ateities, nesugebame planuoti darbų. Kelias, kurį turėsime nueiti, kad pasiektume norimą rezultatą dažnai mums atrodo toks ilgas, kad net neįmanomas. O juk pamirštame, kad tą ilgą kelią galima padalinti į mažas atkarpas, o mažą atkarpėlę juk nebus sunku įveikti.

Trūkstant motyvacijos imame atidėlioti savo ketinimus ir mūsų svajones, užsibrėžtus tikslus užgula rutina, kasdieniai darbai. Psichologai pataria darbų, kuriuos įvardinote sau, kaip svarbius ir reikšmingus, reikėtų imtis tuoj pat, neatidėliojant. Svarbu, kad mažas žingsnelis,menkas darbelis link tikslo, padėtų pajudėti iš vietos. Taip pat reikia suprasti, kad gyvenimas yra nenuspėjamas, kad susidursite su nesėkme ir kliūtimis, suvokti tai, kaip natūralią eigą. Čia, kaip sporte, nusiteikite įveikti kliūtis ir pamatysite, kad įveiktos kliūtys, pasiekti laimėjimai jūsų motyvaciją dar labiau sustiprins ir tolyn žengsite tvirčiau. Psichologai juokauja, kad nuolatinį, nenutrūkstamą malonumą patiria tik šventieji.

„Kai ima svirti rankos galime pamėginti įžvelgti naujus dalykus, kurie pasiekus tikslą bus reikšmingi mums. Čia dar svarbu paminėti ir tai, kad yra tam tikra poreikių hierarchija, tai yra, jei esame pervargę, alkani – didelių iššūkių neįgyvendinsime.

Žmogaus elgesiui neišvengiamai turi įtakos aplinka. Mus motyvuoja ne tik vidinės paskatos, pavyzdžiui, patinkanti, įdomi veikla, bet ir išorinės, pavyzdžiui, kai siekiame įvertinimo, pripažinimo. Taigi, kiti žmonės gali padidinti motyvaciją, tačiau jų pastangos bus sėkmingos tik tada, kai turės atgarsį mūsų pačių vidiniuose įsitikinimuose, noruose ir poreikiuose.

Stiprinti motyvaciją galime pasitelkę mąstymą. Jei galvojame, kad tam tikra veikla, kurią privalome padaryti yra beprasmė neatrasime savyje jėgų jos imtis. Tuomet pirmiausia reiktų pamėginti keisti mąstymą, atrasti veikloje pozityvių pusių, įžvelgti prasmės ir reikšmingumo“, – teigia VšĮ Krizių įveikimo centro psichologė Vilma Paliaukienė.

Motyvaciją svarbu ne tik susikurti, bet ir išlaikyti visą kelią iki kol pasieksime rezultatą. Psichologų teigimu, motyvai laikui bėgant išblunka. Todėl patariama juos užsirašyti ir laikas nuo laiko žvilgterėti, kad jie jus įkvėptų.

Ar tingėjimas – tik motyvacijos stoka?

O ką daryti, jei tikslui pasiekti kelią pastoja tingėjimas? Kas tai? Nuovargis ar liga? Deja,dažniausiai tingėjimas – tai išsisukinėjimas nuo darbų. Kaip nugalėti tinginį? Psichologai pataria nedelsiant ieškoti motyvacijos. Suraskite kuo daugiau pozityvių atsakymų į klausimus, kodėl turėčiau imtis šito darbo, kokią naudą gausiu pasiekęs šį tikslą?

Tada įvardinkite sau, koks turėtų būti pirmas žingsnis, pirmasis darbas, nusimeskite nuo pečių tinginį ir pradėkite veikti. Neretai pradėti ir būna – svarbiausia. Nes dažnai tik pradėję veikti atrandame tai, kas iš tiesų mums įdomu. Ir kuo toliau gilinamės į tą veiklą, tuo labiau įdomu darosi.

Tačiau psichologai atkreipia dėmesį ir kitą tinginystės pusę. Kartais žmogus sako „tingiu„ ,kai pavargo, persitempė, kopdamas į kalną link savo tikslo. Tuomet tingėjimas tampa, gal kiek pavėluotu, tačiau natūraliu būdu atsitiesti. Be abejo, jeigu poilsį būtume numatę periodiškai, tarp darbų, kad ir trumpą atokvėpio minutę, tingėjimo nejaustume ir „neiškristume“ iš darbinio ritmo, tarkime, savaitei arba dviem.

Todėl psichologai pataria laiku užkirsti kelią tingėjimui. Geriau tinginį tegul pakeičia pelnytas poilsis, kuriuo save apdovanokite atlikę dalį darbų. Tuomet nesusvyruos motyvacija ir kupini energijos galėsite žengti toliau.

Motyvaciją galima ugdyti!

Jeigu skirsite pakankamai dėmesio sau, motyvacija siekiant užsibrėžtų tikslų, stiprės. Galvoti, kad kai kuriems žmonėms sekasi vien dėl to, kad jie yra gimę po laiminga žvaigžde arba atsirado reikiamoje vietoje reikiamu laiku, – klaidinga. Atidžiau pažiūrėjus, sėkmės lydimi žmonės yra ne tik darbštūs, drąsūs, pasitikintys savimi ir atkaklūs, bet ir nuolat tobulėja, mokosi. Psichologai pataria:

  • atsisakyti gyvenime jums trukdančių ir jus varginančių dalykų – bendravimo su jums nemaloniais žmonėmis, bereikalingo laiko leidimo prie televizoriaus, tuščių straipsnių skaitinėjimo internete;
  • nebijoti suklysti – vis tiek iš klaidų kažko išmokstame;
  • nuolat mokytis ir tobulėti – įdomios knygos, nauji šaltiniai, bendravimas su įdomiais žmonėmis tik sustiprins jūsų motyvaciją veikti.

Daug dalykų priklauso nuo mūsų pačių, tačiau reikia pripažinti, kad gyvenimas įneša ir savų pataisų. Kartais tvirtos žmonių nuostatos laikui bėgant tampa gležnomis, mėgstamus darbus neretai keičia neišvengiami, nors ir nelabai malonūs darbai, o kartais net juose surandame tai, kas mus sudomina ir uždega. O kai kada net bulves skusdami ar grindis plaudami jaučiamės laimingi, nes turime galimybę atitrūkti nuo daug sudėtingesnės veiklos ir pamedituoti.