Kalbėjimo ir gebėjimo „prikąsti liežuvį“ menas

Šiandien komunikuoti paprasta ne tik su artimaisiais, draugais, bet ir su visu pasauliu. Gali įvairiausiais klausimais išsakyti savo nuomonę, komentuoti, tačiau ar visada svarbu „įgarsinti“, ką galvoji arba žarstytis patarimais, ypač viešoje erdvėje, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose? Kada turėtume drąsiai išsakyti savo nuomonę kažkuriuo klausimu, o kada naudingiau patylėti, liaudiškai tariant, „prikąsti liežuvį“? Kiek savo požiūrį ir patarimus turėtų dalinti tėvai vaikams? Kokios galimos negebėjimo patylėti pasekmės?

Gyvename tokiais laikais, kai daugelis žmonių linkę demonstruoti savo visuomenišką aktyvumą, parodyti savo erudiciją, žinias, gyvenimiškąją poziciją, komentuoti ir patarinėti įvairiais klausimais. Iš viešosios erdvės ar darbo aplinkos uolumą pasisakyti įvairiose situacijose, parodyti, kad esame protingesni už kitus, neretai „nestabdydami arklių“ perkeliame ir į bendravimą su šeima, vaikais ar draugais. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto, Psichologijos katedros mokslų daktarės Kristinos Žardeckaitės-Matulaitienės, ir pernelyg aktyvus kalbėjimas, savo nuomonės reiškimas, ir tylėjimas turi savo kainą. „Vakarų pasaulyje yra įprasta ir netgi pageidautina visur ir visada demonstruoti savo nuomonę, nes reiškiantis savo nuomonę asmuo gali būti vertinamas kaip aktyvus, išprusęs, įtakingas, „turintis poziciją”. Lyg ir galvojama, kad aktyviai besireikšdamas galėsi daugiau pasiekti, prisitraukti bendraminčių, būti pastebėtas. Rytų šalyse kalbėjimas, kitaip tariant, savo nuomonės demonstravimas, yra vertinamas daug mažiau – netgi atvirkščiai, ten labiau skatinamas tylėjimas, susilaikymas, nuomonė gali būti išsakoma tik tuomet, kai tavęs to yra prašoma ir tik tada, kai tikrai esi tikras, kad esi kompetentingas ją išsakyti“, – teigia socialinių mokslų daktarė. Kalbantis su kitais žmonėmis galioja viena bendra taisyklė – reikia sutelkti dėmesį į kalbantįjį ir išgirsti, ką mums sako pašnekovas. O juk neretai žmonės nenori klausytis. Jie nori, kad klausytųsi jų.

Leiskime kitiems gyventi savo gyvenimus

Aktyvus nuomonės reiškimas, pašnekovės teigimu, susijęs ne tik su tikslu atkreipti į save dėmesį, bet ir noru „išsikrauti“. „Psichologine prasme dažnas ir skubotas, neretai neapgalvotas savo nuomonės išsakymas, geriausiu atveju, leidžia “nuleisti garą”, t. y. atsikratyti kažkokių emocijų – pasipiktinimo ar džiaugsmo, pasirodyti reikšmingu, o blogiausiu – susigadinti savo įvaizdį, įžeisti kitą asmenį, paskatinti nekonstruktyvias diskusijas ir pan. Blogiausia, kad savo nuomonės išsakymas raštu, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose išlieka ilgai, skirtingai nuo savo nuomonės pasakymo žodžiu, išskyrus tuos atvejus, kai pasisakymas įrašomas ir gali būti panaudotas visiškai kituose kontekstuose, kitais tikslais nei buvo skirtas, o tada sukontroliuoti šį procesą žmogui jau būna sudėtinga. Taigi, ir pasekmės tokio pasisakymo gali būti dar problemiškesnės. Žodžiu, kaip byloja senolių išmintis, kartais tikrai geriau patylėti“, – sako dr. Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė. Keistokai ir „neskaniai“ atrodo, kai paprastose gyvenimiškose situacijose žmogus ima komentuoti kito žmogaus pasirinkimą arba įsivelia į ginčą dėl kito asmens asmeninio požiūrio ar nuomonės. Jums gali nepatikti tam tikri maisto produktai, galite nesiklausyti tam tikros muzikos, kuri jums nepatinka, galite nedėvėti drabužių, kurie jums atrodo nestilingi, bet kodėl būtinai norite parodyti kitiems žmonėms, kad jūsų nuomonės skiriasi. Pavyzdžiui, užsisakėte su draugu ar kolega kavinėje maisto. Žmogus pasirinko pieno kokteilį, kurio jūs netoleravote nuo vaikystės, ir leptelėjote savo požiūrį: „Kaip jūs galite gerti šitą bjaurastį?“ arba „Juk tai vaikų gėrimas…“. Tokie pasakymai nuostabos nekeltų, jeigu papasakotumėte istoriją, kodėl jums nuo mažumės nepatinka šis kokteilis. Specialistų teigimu, derėtų gyventi savo gyvenimą ir leisti aplinkiniams gyventi taip, kaip jie nori – nepatarinėjant, neaptarinėjant ir nekaltinant. Pasisakymai turėtų būti reikšmingesni už mūsų simpatijas ir antipatijas, už tai, kas patinka arba nepatinka. Kitų žmonių savo komentarais ir pasisakymais nepakeisite, o draugų ir prijaučiančių jums gali sumažėti. Tik įsivaizduokite, kas nutiktų, jei vieną dieną į mūsų namus užsukęs svetimas žmogus pasakytų – „Muzika, kurios tu klausaisi, – šlamštas. Drabužiai, kuriais rengiesi, – nepakenčiami, išmesk ir sudegink ir dar šukuoseną pasikeisk“. Tokio žmogaus į savo namus, turbūt, daugiau neįsileistumėte net per slenkstį.

Kada nuomonę išsakyti verta?

Visgi, pasak dr. Kristinos Žardeckaitės-Matulaitienės, yra situacijų, kai savo nuomonę išsakyti derėtų. „Nuomonę svarbu išsakyti tuomet, kai jos nepasakymas gali sukelti rimtų neigiamų pasekmių, o pasakymas gali situaciją pakeisti į gera. Pavyzdžiui, kažkas elgiasi netinkamai, o tu tyli ir nieko nesakai. Netylėti reikėtų ir tada, kai bendruomenės ar visuomenės lygiu priimami svarbūs sprendimai, kurie tiesiogiai paveiks ir jus asmeniškai. Taip pat svarbu išsakyti nuomonę ir tada, kai tema liečia jums svarbius dalykus, siejasi su jūsų vertybėmis. Beje, visais šiais atvejais svarbu gebėti požiūrį išreikšti tinkamai. Didžiausia problema yra ta, kad žmonės labai dažnai išsako nuomonę su kaltinimu, o nė vienas žmogus nemėgsta būti kaltinamas. Sakant savo nuomonę svarbu pasakyti, o kuo tau asmeniškai kažkas nepatinka ar netinka, pripažįstant, kad kitas asmuo turi teisę šią situaciją matyti kitaip, iš savo patirties ir supratimo. Taip pat, išsakant nuomonę, būtina susirinkti kuo daugiau ir įvairesnės informacijos apie tai, kieno atžvilgiu nuomonę ketinate reikšti, bei pasitelkti tvirtų argumentų, o ne vadovautis vien savo jausena arba iš kaimyno gauta informacija. Nepagrįstos nuomonės išsakymas gali priversti apie jus galvoti, kaip apie neišsilavinusį ir nepatikimą asmenį“, – sako psichologė. Neretai pasitaiko ir tokių situacijų, kai kiti nori išgirsti, ką tu galvoji vienu ar kitu klausimu, ir paprašo tavęs išsakyti savo nuomonę. Štai tada drąsiai reikėtų pasakyti, ką apie žmogui rūpimą klausimą manote. Žmogus pats norėjo išgirsti jūsų nuomonę ir greičiausiai skaitytis su ja.

Neprašyti patarimai

Yra žmonių, kurie patarimus dalija iš kairės į dešinę, ir dažniausiai, kaip jie sako, iš geros širdies, troškimo padėti, kad kitas greičiau susigaudytų vienoje ar kitoje situacijoje. Mums kažkodėl atrodo, kad svetimame gyvenime orientuojamės geriau už tuos, kurie jį gyvena. Nors duoti patarimą nieko nekainuoja, vertėtų pagalvoti, ar jis laukiamas. Bumerangu galite sulaukti ne padėkos, o priešingos reakcijos. „Psichologine prasme patarinėti nėra gerai dėl kelių priežasčių. Pirma, tu niekada negali būti tikras, kad tavo turima patirtis ir atradimai tiks kitam žmogui, nes visi mes turime savo gyvenimo kelią, kuris, nors ir gali atrodyti panašus, bet iš tiesų toks nėra. Taip pat, skiriasi ir žmonių tikslai, norai, svajonės bei lūkesčiai. Taigi, tai, kas buvo svarbu, aktualu tau, gali nebūti aktualu tavo vaikui ar kitam žmogui. Žodžiu, tau atrodantis „geras” patarimas gali toks neatrodyti kitam. Antra, patarimo davimas yra slapta žinutė – „aš žinau geriau kaip tau gyventi”. Vadinasi savo patarimu tu kėsiniesi į žmogaus autonomiją, savarankiškumą. Paprastai žmonėms tai nepatinka, nes kiekvienas nori jaustis galintis priimti savarankiškus sprendimus, eiti savo keliu“, – teigia pašnekovė. Dalijant patarimus galima susidurti su dar viena problema – užsikrauti sau atsakomybę už kitų žmonių sprendimus ir gyvenimą. „Yra žmonių, kurie vengia atsakomybės. Tuomet jie itin ieško ir prašo įvairiausių patarimų iš kitų, bet tokiu atveju, atsakomybė už jų gyvenimą pereina tam, kuris duoda patarimą ir, jeigu patarimas nesuveiks, kaltas liks tas, kuris jį davė, o jeigu suveiks, patarimo prašytojas ateis dar kartą ir vėl paprašys „gyventi” už jį. Abejoju, ar jums ilgam užteks energijos, nes prašytojas ateis patarimo ne tik tada, kai jums bus patogu ir tik tais klausimais, kuriais esate pajėgus patarti. Todėl, reikėtų vengti žarstyti patarimus. Galima jais dalintis tik esant tam tikroms sąlygoms – žmogus tikrai, nuoširdžiai, aiškiai prašo jūsų patarimo ir prisiima visą atsakomybę už pasekmes, t. y., nekaltins jūsų, jeigu patarimas nesuveiks. Patarti galima ir tada, kai patarimas iš tiesų yra labai vertingas, naudingas žmogui ir pagrįstas, vertingas ne vien dėl jūsų patirties, bet padėjo daugeliui arba yra suformuluotas taip, kad tikrai galėtų padėti. Pavyzdžiui, kai kažkas nori priimti greitą sprendimą, kuris gali turėti ilgalaikių pasekmių, jūs patariate žmogui neskubėti ir apgalvoti visus už ir prieš arba jūs tikrai turite kompetencijos ir žinių patarti tuo klausimu“, – pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų daktarė Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė.

Ant moters liežuvio – septyni velniai sėdi

Taip sakoma vienoje lietuvių liaudies patarlėje. Moterys dažniau nei vyrai linkusios išsakyti savo nuomonę, kartais net primygtinai verčiančią kitus galvoti taip, kaip jos kažką supranta, ar joms naudinga. Be abejo, lengviausia tokiomis visažinėmis būti savo namuose. Todėl dažniausiai nuo tokių moterų nuomonės – „Aš galvoju….“, komentarų ir patarimų kenčia vyro ir vaikų ausys.

Derėtų atrasti bendravimo balansą. Neprovokuokite žmonių, jeigu jie nenori kalbėti viena ar kita tema, neprilipkite, jeigu nepritaria jūsų nuomonei ir nebandykite nieko pakeisti. Pajauskite, kada galite maloniai bendrauti, o kada artimuosius verčiau palikti ramybėje. Beje, nederėtų žiūrėti į savo vyrą, kaip į mažą berniuką, nesiimkite mamos vaidmens. Reikšti savo nuomonę kalbantis su vyru ar patarinėti jam reikėtų neužgaunant jo vyriškojo ego. Sakinį geriau pradėti ne įsakmiu visažinės ir vadovės tonu, o – „Aš jaučiu…“, „Man atrodo…“. Nekalbėkite taip, tarsi jūsų tiesa būtų neginčijama, nepamokslaukite sakydama “Ko tu bijai, koks tu vyras…“, nepraraskite moteriškumo ir nestokite į opoziciją.

O ko tik neprikalba mamos iš geros širdies savo vaikams, norėdamos juos apsaugoti ir pamokyti. Pažinojau mamą, kuri berdavo kaip žirnius savo vaikams patarimus su kritikos prieskoniu, sakydama, kad viska kita, apie ką ji nekalba, yra gerai. Vaikų savivertė nuo tokių patarimų ir pamokymų menko, be to, jie vengdavo mamos draugijos, kad vėl neišgirstų tirados „pamokslų“. Vaikai ir šiaip pradėdami kažką naujo, prisibijo, nėra tikri, kad jiems pasiseks. Kritika turėtų tobulinti žmogų, o ne sunaikinti bet kokius siekius išbandyti kažką naujo. Norėdami išreikšti savo nuomonę apie vaikų poelgį, jų draugus ar kitokius jiems svarbius dalykus iš pradžių pagirkite vaiką, pažymėkite tai, kas jam tikrai pavyko, palaukite minutėlę, leiskite pasimėgauti pagyromis, o tada jau sakykite, kas jam gavosi ne taip gerai. Beje, dėl to, kad rastume kelią į vaiko širdį, reikia mokėti ir patylėti, ir išlaukti.

No Comments Yet

Leave a Reply

Your email address will not be published.