Garderobe – tik tiek, kiek reikia

Gyvename perteklinės pasiūlos laikais. Kartais atrodo, kad daiktai tiesiog pulte mus puola. Lyg ir nereikia naujos suknelės, bet perkame, lyg ir turime pakankamai batų, o kojos tik dvi, tačiau dar ir dar rikiuojame juos į eilę. Kiek drabužių, batų ir kitų būtinų daiktų turėtų būti mūsų spintoje, kad nesakytumėme, jog neturiu ką apsirengti ir kuo apsiauti, bet kartu ir neapkrautume savęs tuo, be ko puikiai galime apsieiti.

Pažvelgę į sukabintus ant pakabų ir sukištus į lentynas drabužius arba krūvą dėžučių, surikiuotų po lova ar ant spintos, kuriose guli per metus galbūt nė karto taip ir neapsiauti batai, puikiai suprantame, kad ne visi pirkiniai „gyvena“ kartu su mumis, ne visi tenkina svarbiausius mūsų poreikius. Kartais net negalime paaiškinti, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis vienas ar kitas daiktas atsirado namuose. Lyg ir nebuvo toks svarbus, kad negalėtume be jo apsieiti, bet vis tiek „atsegėme plačiai“ piniginę ir nusipirkome.

Ne – „aš noriu“, o – „man reikia“

Prisimenu, kaip dar vaikystėje tėtis vis pataisydavo mane, kai ko nors prašydavau. Liepdavo sakyti ne – „ aš noriu“, o – „man reikia“. Tai iš tiesų priversdavo susimąstyti, ar tikrai to ko noriu, man reikia. P. Danziger knygoje “Kodėl žmonės perka daiktus, kurių jiems nereikia” nesvarbius pirkinius skirsto į kelias grupes. Pirmai grupei priskiriami ne pirmo būtinumo daiktai, turintys kokių nors funkcinių privalumų, galbūt kažkiek palengvinantys mūsų kasdienybę. Pavyzdžiui, virtuvės kombainą namuose turėti nėra būtina, tačiau jis gerokai palengvina maisto gaminimo procesą. Įsigydami tokį daiktą patiriame kur kas didesnį malonumą, nei pirkdami, pavyzdžiui, duoną. Pataikavimo sau ar pasilepinimo pirkiniais laikomi tokie daiktai, kurie suteikia emocinį pasitenkinimą, bet nesukelia kaltės jausmo. Pavyzdžiui, kvepalai, malonaus kvapo vonios putos ar kūno aliejai, kuriais pasilepiname ir kurie nėra tokie brangūs, kad turėtume jausti kaltę, jog išleidome daug pinigų. Gyvenimo būdo prabangos prekės patenka į „daugiau, nei reikia“ daiktų kategoriją. Jos turi praktinių funkcijų, tačiau vietoj jų būtų galima įsigyti paprastesnes, pigesnes. Tai gali būti naujo modelio telefonas, prabangus rašiklis ar laikrodis. Dar viena grupė prekių, kurios perkamos vien dėl malonumo, kurį suteikia to daikto turėjimas. Tai gali būti meno kūriniai, antikvariniai daiktai, jachtos ar brangūs papuošalai. Kai kurioms iš šių kategorijų būtų galima priskirti ir nereikalingus garderobo pirkinius. Daugelį ne pirmo būtinumo daiktų dažniausiai nusiperkame visai neplanuotai. Ypač moterims gerai pažįstamas scenarijus – nuėjau į parduotuvę nusipirkti pėdkelnių, bet grįžau su suknele ir keliomis palaidinėmis.

Kiek ko reikia, kad būtume apsiavę ir apsirengę?

Pasak neseniai sostinėje atidariusios išskirtinių aksesuarų parduotuvę stilistės Agnės Gilytės, kad ir kas ką besakytų, rūbai yra mūsų saviraiškos priemonė. „Net vaikai, pradėję kalbėti ir gebantys savarankiškai apsirengti, nori patys išsirinkti drabužius, jiems labai svarbi pasirinkimo galimybė. Todėl formuojant minimalistinį garderobą neturėtume apsiriboti tik vienais marškinėliais ir vienais džinsais. Rūbų reikia tiek, kad būtų iš ko rinktis, tačiau pasirinkimas neturėtų būti be skaičiaus ir be ribų, nes per daug drabužių vargina ir įneša chaoso, tarp gausybės drabužių ir batų pasimetame. Drabužinė neturėtų būti ir pustuštė. Turėdami tik keletą drabužių, sugaišite labai daug laiko juos skalbdami, be to, per dažnai skalbiami ir džiovinami džiovyklėje drabužiai labai greitai susidėvi. Geriausia, kai garderobas yra kompaktiškas ir racionalus“, – sako Agnė Gilytė.

Apie garderobo formavimą stilistė pataria pradėti galvoti dar parduotuvėje. „Kuo daiktai yra universalesni, tuo lengviau juos derinti, tuo paprasčiau bus apsirengti iš ryto. Yra skirtumas, ar tu renkiesi iš dvylikos taškuotų, gėlėtų, languotų, dryžuotų palaidinių, ar iš vienos baltos, vienos languotos ir vienos džinsinės palaidinės. Pirmuoju atveju pasirinkti ir susiderinti sudėtingiau, antruoju – daug paprasčiau, o apsirengimo variantų abiem atvejais paprastai susikuriame tiek pat. Todėl perkant reikėtų rinktis neutralesnių spalvų ir modelių drabužius, be to, visada pravartu turėti daugiau viršų nei apačių. Prie vieno sijono arba kelnių, kuriuos žmonės mažiau pastebi bendraudami vienas su kitu, galima priderinti daugiau palaidinių ar megztinių, į kuriuos dažniau atkreipiame dėmesį kalbėdamiesi su žmogumi. Turėti daugiau viršutinės dalies drabužių reikėtų dar ir dėl to, kad prakaituojame,o moterys palaidines neretai ištepa pudra. Todėl rekomenduočiau turėti dvi, tris apačias, pavyzdžiui, džinsus, kelnes ir sijoną, keletą suknelių, bet ne mažų juodų, o budinčių suknelių, kurios jums labai tinka, kurias „užsimeti“ ir nebereikia galvoti, ką prie ko derinti.

Vieną kartą tą pačią suknelę galima susijuosti diržu ir priderinti aukštakulnius, kitą kartą – ant jos užsivilkti megztinį ir apsiauti sportinius batelius, trečią kartą – susiriši plaukus, įsisegi auskarus ir įsispiri į balerinas. Štai jau ir trys variantai.

Marškinėlių reikia taip pat kelių. Vieni gali būti tokie, kuriuos dėvėsite po švarku, kitus – apsirengsite vienus. Pravartu įsigyti ir puošnesnę, galbūt plono šilko palaidinę su nėriniais, kuri atrodys šiek tiek prabangiau. Derėtų įsigyti ir patogų megztinį, o jei nemėgstate megztinių, tiks džemperis arba švarkas, arba megztinio tipo švarkas. Suskaičiuoti, kiek, kam, ko reikia tiksliai, neįmanoma. Bet logika tokia – daugiau viršų, mažiau apačių. O šiaip, kiek savaitėje dienų, tiek ir „topų“ reikėtų turėti, mažiausiai 5 tai tikrai. Garderobe reikia turėti ir lauko drabužių, paltą ar striukę. Kiti aksesuarai – pirštinės, šalikai yra kiekvieno individualus pasirinkimas, kiek ko reikia, pavyzdžiui, kai kurie žmonės išvis nedėvi nei kepurių, nei pirštinių. Šalikas visada gali būti aprangos akcentu. Vieną kartą galima užsirišti margą, kitąkart – languotą, trečią kartą – vienspalvį. Tokiais pat akcentais gali tapti ir papuošalai. Galima apsirengti kelis kartus tuos pačius marškinėlius ir džinsus su skirtingais papuošalais, ir niekas nepasakys, kad jūs buvote apsirengusi taip pat, kaip vakar“, – pasakoja stilistė Agnė Gilytė.